GITARASTAI

Šitiek rašiau jau, o apie vieną svarbiausių elektrinės gitaros dalykų, t.y. stiprintuvą nė mur mur. Tai jau metas.

Stiprintuvas yra prietaisas gitaros nuėmėjų elektrinį signalą sustiprinti tiek, kad garsiakalbis/-iai galėtų juos efektyviai paversti akustinėmis bangomis.

Pradėkim nuo diagramos:

Pirminis stiprintuvas (preamp) – jo paskirtis silpną gitaros signalą pervesti į linijinį lygį (line level) su kuriuo jau gerai dorojasi galinis stiprintuvas. Galinis stiprintuvas, tai ta dalis kuri skirta didelei galiai išlaužti. Tada eina išėjimo transformatorius (tranzistoriniuose stiprintuvuose jo gali nebūti), kuris skirtas suderinti apkrovos varžą tarp galinio stiprintuvo ir garsiakalbio. Ir galiausiai garsiakalbiai, kurie jau mechaniškai atkuria garsą. Ir be abejo viskam užmaitinti yra maitinimo dalis.

Pagal aktyvius pirminio ir galinio stiprinimo komponentus stiprintuvai skirstomi į tranzistorinius (solid state), lempinius (valve/tube) ir hibridinius. Tranzistoriniuose stiprintuvuose su signalais dorojasi tranzistoriai ir operaciniai stiprintuvai. Lempiniuse triodinės ir pentodinės lempos. Hibridiniuose gali būti sumaišyta lempinis pirminis stiprintuvas, o galinis stiprintuvas – tranzistorinis, arba atvirkščiai. Tranzistoriniai dar turi tokią modeliacinių (modeling) stiprintuvų atšaką, kur signalų procesoriai modeliuoja daug parametrų ir simuliuoja daug žinomų stiprintuvų.

Pradėsime nuo lempinių. Jie yra dideli, sunkūs, jautrūs smūgiams ir reikalaujantys daugiau priežiūros bei aptarnavimo, bet daugelio gitarastų labai mylimi. Kaip tai išeina? Nu vat istoriškai ir dėl savo savybių. Gal ypač dviejų savybių – natūralios švelnios kompresijos ir gražaus overdraivo. Kai tranzistoriai padavus jiems didesnį signalo lygį pradeda aštriai įsisotinti, tai lempos įsisotina švelniau:

Lempų yra daugybė tipų. Pirminiam stiprintuve dažniausiai sutiksime 12AX7 dvigubas triodines lempas. Bent dvi ar tris. Jas tarpusavyhe galima maišyti su 12AU7, 12AY7, 12AT7, kurios turi kitokius siprinimo koeficientus. Pakeitus vien šitą lempa kitos rūšies ar kito gamintojo, galima jau suteikti kitokį skambesį stiprintuvui. Pirminio stiprinimo lempos pradžioje buvo derinamos taip, kad garsas būtų kuo švaresnis, bet visoki metalistai (kaip koki Black Sabbath) su galingais nuėmėjais ar signalo stiprinimo pedaliukų (boost) pagalba išvesdavo iš kantrybės pirminį stiprintuvą ir jis pradėdavo distortinti. Vėliau stiprintuvų gamintojai suprato šito potencialą ir suderino lempas taip, kad į distortioną galima būtų pereiti vien su stiprinimo (gain) pasukimu ir nereiktų išorinių priemonių. Galios stiprintuvų paskirtis yra išlaužti kuo daugiau ir gražesnių vatų. Tam dažniausiai pasitelkiamos EL84, EL34, 6V6G, 6L6GT lempos ir jų nelabai išeina keisti kitos rūšies. Dažniausiai tai pentodai, tad pastaruoju metu nemažai gamintojų įsigudrino, kad galima šitas lempas pervesti į triodinį rėžimą ir taip sumažinti galią. Kam mažinti galią? O gi tam kad be pirminio stiprintuvo overdraivinti gali ir galios stiprintuvas ir kartais tai yra labai trokštamas overdraivo tipas. Bet kol tu priversi 100W lempinę galvą prakaituoti galios stirprintuve, tai iš ausų pradės bėgti kraujas nuo garso. Tad garso mažinimas pusiau yra visai norimas dalykas. Stiprintuvai pagal galios stiprinimo grandinę skirstomi į A ir AB klases. A klasėje išėjimo lempos darbo taškas parenkamas per vidurį stirpinimo kreivės, taip gauname greitą reakciją ir paprastumą, kad geriau perteikia naturalų gitaros garsą, bet atima ilgaamžiškumą (lempos tarnauja trumpiau, nes per jas visad teka srovė) ir neišeina padaryti didelių galių. AB išėjimo lempos eina poromis ir viena stiprina teigiamą signalo pusę, o kita neigiamą. Taip AB stirprintuvų lempas galima suderinti, kad per jas beveik netekėtų srovė, tad galimos didesės galios. Daug prirašiau, bet jei turit noro tai šitas 1963 metų filmas jums sudėlios daug taškų ant „i“ (arba ne):

Dar kalbant apie lempinius (ir ne tik) stiprintuvus yra svarbu maitinimo sekcija. Ten iš kintamos srovės (AC), padaroma pastovioji srovė (DC). Ir jeigu tai padaroma prastai, tai tie triukšmi nueis iki pat galo. Dar vienas iš maitinimo bloko aspektas yra srovę lyginantis komponentas, dauguma lempinių stiprintuvų naudoja iš silicio pagamintus, nelempinius (o siaube!), diodinius tiltelius, ir tik jau labai autentiški naudoja lyginimo lempas, kaip GZ34 ar 5U4GB. Su lempiniais lygintuvais atsiranda toks įtampos kritimo efektas (sag), kuris duoda kompresiją: bliuzistams gali patikti, nes natos taip palengva pražysta, o metalistams gali ir nepatikti, nes sumažėja natos atakos greitis.

Dar neužknisau? Tai va dar yra išėjimo transformatorius. Jis daro juodą darbą: suderina galinio stiprintuvo impedansą (nuo 2kΩ iki 20kΩ) su garsiakalbių impedansu (4,8 arba 16Ω). Audiofilai visad labai didelią reikšmę teikia išėjimo transformatoriams, nes jie gali pradėti sotintis ir garsas bus chrenovas. Šitoj vietoj galioja taisyklė fiziškai didesnis – tai geresnis (nepamirštant, kad turi atitikti impedansai). Ir transformatorius be apkrovos gali sudegti, tai nesugalvokite net įjungti lempinio stiprintuvo be prijungtų garsiakalbių ar apkrovos – galit gerokai pasilengvinti piniginę.

Apie garsiakalbius nešnekėsiu – ten atskira tema. Bet pašnekėsiu, kas gali būti tarp išėjimo transformatoriaus ir jų – tai ateniatorius. Kas čia per velnias? O tai dar vienas prietaisas garsui mažinti. Įsivaizduokim, kad tau patinka tas švelnus overdraivas iš pirminio stiprintuvo, dar papildomo žavesio prideda jau pradedantis lįsti „purvas“ iš galinio stiprintuvo distortion’o ir tu niekaip negali groti, nes policija tau sega antrankius, kai kaimynai jau penktą kartą juos iškviečia, kad su savo bjauria muzika išdaužei jų stiklus grodamas per savo Marshall JCM800 100W full stack’ą. Tai atteniuatorius tą padaro – jis išlaiko maksimaliai nepakitusį skambesį, tik padaro jį tylesnį. Ir tada pas tave neina sveikintis visi kaimynai iš eilės.

Dabar susirinkit nuo informacijos sprogusias smegenis nuo ir paklausykite lempinių grožybių:

Užteks apie tuo anachronizmus. Pereiname tranzistorinių stiprintuvų. Čia išlieka viskas, tik nelieka išėjimo transformatoriaus. Aktyvūs elementai yra tranzistoriai, lauko tranzistoriai ir operaciniai stiprintuvai. Jie gali būti lengvesni už lempinius, patikimesni, atsparesni ir visokie kitokie -esni. Žmonės įdeda daug darbo ir sukuria netgi artimai skambančius lempiniams, kaip Tech21 Trademark serija. Bet vistiek didžioji dauguma ant scenos tempia lempinius. Išskyrus džiazistus, nes tie reikalauja krištolo skaidrumo garso, ką gali pasiūlyti pavyzdžiui Roland JC120 – etaloninis švaraus garso stiprintuvas. Nors dar yra šaka greitų tarkuotojų, kaip pankai, hardcoreriai ar metalistai, kurie su distortion pedalais naudoja tranzistorinių stiprintuvų paslaugas. Aš pats groju tiek su vienais, tiek su kitais ir kartais liūdna, kad yra mažai aukštos klasės tranzistorinių stiprintuvų. Nu bet esam gitaristai, tiek kurie su šakėm lekiam badyt Gibson atstovų, kai nuima vieną potenciometrą iš gitaros – viskas turi būti kaip 1969-ais… O gal ne:

Hibridiniai, tai visokios mišrainės. Pavydžiui Orange Micro Terror, kur yra lempa pirminiame stiprintuve ir tranzistorinis galios stiprintuvas. Fender Super Champ XD atvirkščiai – tranzistorinis pirminis, o galios sekcijoje švytintys buteliai. Taip teoriškai galima turėti ir lempų magijos, ir tranzistorinio patvarumą.

Ir tada jau visiškas modernas, t.y. modeliuojantys stiprintuvai. Paprastai jie sudaryti iš tranzistorinių komponentų ir skaitmeninių signalų apdorojimo procesoriaus (DSP). Tai jie jau pažengė gan toli ir netgi apatinėje spektro dalyje esantys Fender Mustang serijos stiprintuvai puikiai imituoja šimtus skirtingų lempinių ir tranzistorinių stiprintuvų. O ką jau kalbeti apie 2000€ kainuojančius Kemper Profiling įrenginius, kur gali netgi pats nuskaityt savo numylėtą vintažinį įrenginį ir turėti jo kopiją. 2000€ stiprintuvą geriau temptis groti į kabaką nei 10000€, juo labiau, kad senukas bet kuriuo momentu gali ir subyrėti nepasiekęs finišo. Palyginam:

Dar truputį grįžtame prie garsiakalbių konfigūracijos. Kartais stiprintuvai būna su integruotu garsiakalbiu viename korpuse, tokie vadinami „kūbais“ (combo). Kitais atvėjais būna atskira stiprintuvo „galva“ (head) ir kolonėlės (cab/cabinet). Kūbai dažniausiai pagal konfigūraciją būna 1×10, 1×12 ir 2×12, čia pirmas skaičius kiek garsiakalbių, o antras kokio skersmens coliais yra tie garsiakalbiai. Atskirų kolonėlių konfigūracija yra 1×12, 2×12 ir 4×12. Karališka kombinacija yra full stack – stiprintuvas ir dvi kolonėlės 4×12, viena iš kurių yra šiek tiek lenkta (slanted):

Tas lenkimas irgi nėra šiaip sau. Kai kurie kūbai (kolonėlės) turi kojeles (arba statomi ant specialių stovų), kad pakreipti juos šiek tiek į viršų. Tai naudinga tai, kad grojant su grupe gitaristo garsas neitų vien per kojas, o pasiektų ir ausis, taip suteikiant galimybę geriau girdėti save. Dar vienas skirstymas yra atvira kolonėlė (open cab) ir closed (closed cab), t.y. ar uždengta kolonėlės galinė dalis, ar palikta atvira. Uždengta paprastai turi daugiau žemų ir kryptingesnė, geriau projektuojanti garsą viena kryptimi, o atvira geriau paskirsto garsą erdvėję, bet žemesni dažniai ne taip išršyškinami.

Tikiuosi kažką išmokote iš šito ilgo ir baisaus teksto, o ateityje bus lengviau pasirinkti stiprintuvą sau, kai jau žinai, kaip veikia ir ko tikėtis. Pirmyn narsuoliai.

Pastaba: ankstesnėje straipsio versijoje tranzistoriniams stiprintuvams naudojau terminą kieto kūno stiprintuvai. Kieto kūno elektronika apima visų rūšių tranzistorius ir dar daugiau, bet kad nenutolti nuo gatvės terminijos, tai pasitaisiau į tranzistorinius stiprintuvus.

Uždelsimas (delay; toliau tekste bus delėjus, nes o kas man) yra toks efektas kai signalas yra tiksliai atkartojamas po tam tikro laiko. Gamtoje tokio dalyko nėra, tai dirbtinai žmogaus sukurtas reiškinys. Dabar kai jau išsiaiškinome, tai galime istoriškai eiti per delėjų tipus ir jų savybes.

Pirmieji delėjai buvo sukurti iš magnetinių juostų ir dviejų galvų: viena galva trina/rašo į juostą, kita atkuria garsą po tam tikro atstumo (ilgio). Pirmasis tokį panaudojo legendinis Elvio gitaristas Scotty Moore apie 1955 metus. Klasikiniu šis prietaisas tapo 1959 atsiradus Echoplex įrenginiui naudotų daugelio klasikinių gitaristų. Nors dėvisi juosta, reikia valyti galvas ir šiaip jautrūs prietaisai, bet gitaristai yra mazochistiški ir mėgsta tokius dalykus. Tad net praėjus daugiau nei pusei amžiaus tokie daiktai vis dar gaminami. Jei turit laisvus 1600 USD – prašom:

Apie 1970-uosius puslaidininkių pramonė pasiekė naujas aukštumas ir Phillips laboratorijoje buvo sukurtas BBD. Ne, tai ne tai, apie ką jūs pagalvojote. Tai bucket brigade device – galybė kondesatorių su tranzistoriniais raktais, kurie po truputį signalą slenka per iš vieno kondensatoriaus į kitą. Panašiai kaip per gaisrą eilė žmonių vieni kitiems iš rankų į rankas perduoda kibirus su vandeniu. Čia schema:

Tai tokie tamsoko garso delėjai, kurie jau prikerpa aukštesnius dažnius, bet kai kuriuose stiliuose labai sveikintini. Dabartinis tokio tipo delėjų deglo nešėjas būtų MXR Carbon Copy:

Puslaidininkiai evoliucionuoja toliau. Ir atsiranda skaitmeniniai delėjai. T.y. signalas diskretizuojamas į bitukus ir su tam tikru dažniu saugomas atminties modulyje, o po tam tikro laiko vėl sugrojamas. Su tokia technika delėjus buvo krištolo skaidrumo, o tuo metu, kai siautė New Wave, tai geriau ir būti negalėjo. Pradžioje tai buvo dideli prietaisai kišami į rack spintas, o nuo 1983 išėjo pedaliuko formos BOSS DD-2. Beje, analogiškas DD-2 pedalui DD-3 gaminamas ir parduodamas iki šių dienų. Nors dabar yra daug geresnės raiškos, su papildomomis funcijomis ir moduliacijomis. Čia vienas tokių geresnių pavyzdžių:

Gerai kokias valdymo rankenėles galima sutikti and delėjaus: Delay – laiko tarpas tarp pasikartojimų; Volume – pasikartojimų garsumas, Feedback – grįžtamasis ryšys arba kiek kartų bus girdimas pasikartojimas. Ant analoginių dažnai būna Tone – pasikartojančio garso tamsumui nustatyti. Kai kurie delėjai turi tap tempo – tai yra ritmiškai paminus mygtuką (kartais išorinį) nustatomas pasikartojimų laikas, tai kartais praverčia grojant gyvai, kad pasikartojimų laikas sutaptų su ritmu ir jo nepermuštų.

Ką naudoja eilučių autorius? Šiaip mažai naudoju, bet spintoje yra pasislėpęs DD-3, kurio visiškai pakanka. Žaviuosi Edge iš U2 tekstūromis pasitelkus delėjų, bet pats kažkaip nesusidraugauju. Ką patarčiau pirkti: tai arba Marshall EH-1, kurį pats turėjau – skaitmeninis delėjus su daug funkcijų ir gera kaina. Jei norisi analoginio, tai tada MXR Carbon Copy.

Žodžiu, gerų jums garsų… garsų… garsų… garsų.

Aidesys (Reverb) yra garso moduliacijos efektas, kai garsas yra atspindimas nuo daugybės paviršių. Natūraliai mes visada turime garsą su šiek tiek aidesio – nuo grindų, sienų, lubų, žemės. Kad girdėtumėme gryną garsą, reikia visus paviršius padaryti sugeriančius garsą ir atrodytų maždaug taip:

Bet šiaip ausiai malonus aidesys visai patinka. Kaip manote, kodėl kūriniai atliekami bažnyčioje skamba didingai. Aišku vargonai ir šimto žmonių choras daro savo darbą, bet nemažas indėlis ir aidesio. Pavyzdžiui Šventų Jonų bažnyčioje vilniuje aidesys trunka apie 7 sekundes, tai reiškia, kad suplojus rankomis tas plojimas vis atsispindi nuo įvairių paviršių ir yra girdimas 7sekundes. Taigi tokį aidesį kartais norisi turėti su savimi, bet bažnyčios nepatampysi, tad buvo sugalvota pora gerų priartėjimų: spyruoklinis ir plokštės aidesiai. Paprastai aiškinant, į spyruoklę ar plokštę perduodamas audio signalas patampa mechaniniu, ten jis sklinda įvairiais keliais, atsispindi ir taip simuliuojamas erdvės pojūtis. Gal tiesiog pažiūrim video:

Tai va nemažai gitarinių stiprintuvų jau turi integruotus aidesio vienetus. Kartais spyruoklinius, kartais skaitmeninius. Skaitmeniniai algoritmų pagalba simuliuoja koncertų salės (hall), spyruoklės (spring) arba plokštės (plate) aidesius.

Įrašuose aidesys pageidaujamas beveik visada, nes dažniausiai rašomas tiesus gitaros signalas ir be aidesio atrodo labai vienpusiškas. Gyvai grojant reikia atsargiai, nes pati erdvė turi savo aidesį ir persistengus tiesiog bus vienalytė garsų masė. Nors gal tai gali būti jūsų skiriamasis ženklas.

Jei turime daugiau efektų, tai aidesys visada bus gale. Pavyzdžiui turime aidesį, fuzz’ą, tremolo ir overdraivą, tai signalo grandinė būtų maždaug tokia: fuzz’as>overdraivas>tremolo>aidesys.

Dar vienas dalykas, kad populiarėja moduliuotas aidesys – dabar ant bangos shimmer reverb, kur į atspindžius pridedama keliomis oktavomis aukštesnio garso. Yra uždelstų aidesių, kai aidesiai prasideda ne iš kart, o po tam tikro laiko.

Aidesių gyva galybė, tad rinktis kiekvienam pagal skonį ir kišenę. Eilučių autorius naudoja BOSS FRV-1, kuris simuliuoja spyruoklinį Fender aidesį ir man to užtenka. Dabar, jei vėl ieškočiau aidesio, dėmesį atkreipčiau į MXR M300:

Pagroti skirtingose stygų vietose.

Kaina 0€. Reikalingi daiktai: nieko.

Tiesiog prabraukite ties ta vieta, kur grifas susijungia su korpusu. Arba visiškai prie tiltelio. Jaučiat?

Pakeisti gitaros derinimą.

Kaina 0€. Reikalingi daiktai: internetas, atsuktuvas (pasirinktinai).

Imate suktukus ir varote į naujas teritorijas. Nuo Drop D (DADGBe), puse žingsnio atgal E♭A♭D♭G♭B♭e♭, belenkiek žingsnių atgal (kol stygos neprilimpa prie nuėmėjų) iki visokių open tuning, kaip DADGAD. Internete galite pasieškoti tų variantų ir žymių muzikantų, kurie juos naudojo. Atsuktuvo gali prireikti, jei patiks derinimas ir norėsite susitvarkyti gitaros intonaciją.

Pažaisti su potenciometrais ir jungtukais ant gitaros.

Kaina 0€. Reikalingi daiktai: pirštai, ausys.

Nustojate būti su visais iki 10ies atsuktais potensiometrais, ypač tais,  kur reguliuoja tembrą. Tik tiek. Žymusis Clapton Woman garsas buvo išgautas su Gibson stiliaus gitara (2 nuėmėjai, 2 garso potenciometrai, 2 tembro potenciometrai), kur buvo vidurinė nuėmėjų padėtis, neck nuėmėjo tonas nusuktas visiškai atgal, o bridge nuėmėjo tonas – visu pilnumu. Reikia eksperimentuoti.

Pareguliuoti nuėmėjų aukštį ir polių balansą.

Kaina 0€. Reikalingi daiktai: atsuktuvas, kantrybė.

Pakelkit nuėmėjus aukšyn – daugiau signalo, bet daugiau garsų persidengimo. Nuleiskit žemyn – daugiau aiškumo, mažesnis signalo lygis. Beje, nuėmėjų magnetai traukia stygas, tai nuleidus žemyn, gali būti, kad nata skambės ilgiau. Galima pakelti vieną pusę (paprastai keliama ties plonesnėmis stygomis). Tada nemažai gitarų nuėmėjų (ypač humbuckerių) galima reguliuoti magnetinius polius (slugs) – pabandykit pabalansuoti/išbalansuoti.

Pakeiskit arba išvis išmeskite brauktuką.

Kaina 1€ už bandymą. Reikalingi daiktai: brauktukų krautuvė netoliese.

Čia jau rašiau ties brauktukų sekcija, kas ir kaip. Tiesiog paeksperimentuokit šitoj vietoj. Pabandykit brauktuką paimti už smailojo galo. Jeff Beck kuria stebuklus vien su pirštais – pabandykit.

Įsigykit slaidą.

Kaina 0-5€. Reikalingi daiktai: slaidų krautuvė netoliese.

Nueikit ir nusipirkit tą cilindrą ir pajauskit kaip jusyse skleidžiasi kantri muzikos genijus. Arba kaip bliuzo dievas nudaužkit prie lovos gulinčio pigaus šnapso stiklinio butelio kakliuką, įsipjaukit į pirštą ir su tuo kakliuku sugrokit geriausią savo blizą apie supjaustytus pirštus. Labai gerai kombinuojasi su open tipo derinimais.

Pakeiskit stygas.

Kaina 5-20€ už bandymą. Reikalingi daiktai: stygų krautuvė netoliese, internetas.

Stygų yra visokių visokiausių. Pabandykit plieno (steel), pabandykit gryno nickelio. Pabandykit storas ir plonas stygas. Pabandykit su vyniota G styga (gali tekt derinti intonaciją). Pabandykit heavy bottom/skinny top komplektus. Nu ką nors pabandykit.

Rimta tema. Brauktukas arba mediatoriu (pick) yra tas daiktas, kuris dažniausiai yra tarp gitaristo ir jo gitaros. Tad nurašyti jų svarbą būtų gan nekorektiška. Kadangi styginiai instrumentai skaičiuoja tūkstančius metų, tai ir sužadinimo prietaisai yra labai įvarūs, elementariausias žinoma yra pirštas ir nagas – jie visada su tavimi. Padidinti greitį ir kitas technikos bei skambesio subtilybes pasitelkti kitos medžiagos – plunksnų kotai, kaulinės medžiagos. Kažkur 19-ame amžiuje įsigalėjo iš vėžlio kiauto pagaminti brauktukai – lankstūs, neslidūs ir gerai skambantys. Dar iki dabar tai yra kaip etalonas ir tie kam teko groti su tikro vėžlio kiauto brauktuku prisiekia, kad geriausias dalykas gitaros garsui išgauti. Bet etiško elgesio su gyvūnais supratimas pagaliau pasivijo ir nuo 1973 vėžliai, iš kurių buvo gaminami brauktukai, įrašyti į nykstančių gyvūnų sąrašą ir, nebent jūsų senelis išsaugojo kokį savo kišenėje, naujo tokio negausite:

Bet jau prieš pirmą pasaulinį karą buvo pradėta plastikų ir organinės chemijos revoliucija, kuri neaplenkė brauktukų. Celiuliodas yra viena pirmųjų medžiagų iš kurių gamino sėkmingus brauktukus. Tai lanksti, bet ir kieta medžiaga, kuri pradžioje buvo skirta pakeisti dramblio kaulą biliardo rutuliuose. Jei nori vintažinio skambesio, tai nesunku tokių rasti ir dabar.

Tada atėjo kiti plastikai: nailontas, acetal’as, ultem’as, akrilas (nežinau ar visus teisingai išverčiau). Dauguma skiriasi kietumu ir paviršiaus trintimi. Šiaip dauguma plastikų, gan slidūs, tai paviršius dengiamas neslidžia danga arba suformuojamas reljefas, kad po lempų šviesom iš suprakaitavusių pirštų neišslystų.

Šiaip brauktuką pagaminti galima iš beveik bet kokios kietos medžiagos. Yra metalinių brauktukų – jų garsas skardesnis. Bet jie labai „ėda“ stygas ir nėra labai paplitę. Yra medinių, kurie skamba švelniau. Yra netgi vilnonių-vailokinių brauktukų, kurie artimi grojimui pirštais. Po galais gali nusipirkti iš meteoritų pagamintų vienetų…

Bet svarbu ne tiek kokia medžiaga, o kokios jos savybės. Tai yra lankstumas, sukibimas su pirštais, dėvėjimosi greitis. Čia vistik plastikai laimi be didesnės konkurencijos.

Dar vienas svarbus aspektas yra brauktuko forma. Net su tuo standartiniu ašaros formos brauktuku, gali pakeisti skambesį pakeičiant smailųjį galą buku. Daug gitaristų mėgsta, kad galiukas būtų ganėtinai smailas (kaip kad Dunlop Jazz III brauktukų). Bėda ta, kad grojant galiukas dėvisi į stygas ir atbunka, tada atrodo, kad reikia keisti brauktuką, bet yra vienas triukas. Suimti brauktuką ir pagalasti jį į audinį (kaip kad sintetinį kilimą). Aš atradau, kad visai puikiai veikia ir paprastas popieriaus lapas, kurio skirtingai nei kilimo negaila išmesti ir visad po ranka . Operacija tokia:

Dažnai gitarų brauktukai yra skirstomi pagal storius. Plonesni pagal bendrinę taisyklę geriau skamba grojant akordais, storesni – soluojant. Dažniausiai ant brauktuko būna jo storis milimetrais.

Tekstinė forma	Storis		Alternatyvus žymėjimas
	mm	coliais
Extra light/thin	≤ 0.44	≤ 0.017	„Ex Lite“ or „Extra Light“
Light/thin	0.45–0.69	0.018–0.027	„T“ or „Thin“ / „L“ or „Light“
Medium	0.70–0.84	0.028–0.033	„M“ or „Medium“
Heavy/thick	0.85–1.20	0.035–0.047	„H“ or „Heavy“
Extra heavy/thick	≥ 1.50	≥ 0.060	„XH“ or „Extra Heavy“

Dar kaip minėjau yra skirtingos formos:

Ką naudoja eilučių autorius? Tai Dunlop Ultex Sharp 0.9mm. Nes mėgstu kietesnius brauktukus ir ultem’as yra lėtai besidėvinti, neslidi medžiaga.

Kaip išsirinkti brauktuką? Po šimts bliuzo velnio pavogtos tavo sielos, brauktukas kainuoja apie pusę euro, tai pasiimi 3 eurus droži į artimiausią gitarastų krautuvę ir nusiperki visų šešių (0.5, 0.6, 0.73, 0.88, 1.0, 1.14) Dunlop Turtex brauktų ir namie su kiekvienu pagroji bent po 1 valandą. Kuris storis labiausiai patinka – tokį ir naudoji. Kai būni krautuvėj vis nusiperki panašaus storio, bet iš kitokios medžiagos pagamintą brauktuką, kol atrandi sau patinkantį. Tada visas kelnių galines kišenes, kuprines ir gitarų dėklus užtvindai savo mėgsamais brauktukais. Bet svarbiausia karts nuo karto pagroji su kito diametro ar išvis BE BRAUKTUKO, nes muzika tai eksperimentas.

PAPILDYMAS: Netikėtai po poros dienų nuo straipsnio paskelbimo buvo atrastas vaizdelis iš Andertons kanalo (labai geras kanalas), kur yra 30 minučių braukymo su skirtingais brauktukais.

Tremolo efektas yra vienas seniausių ir paprasčiausių efektų skirtų gitarai. Tiems kas pabaigė bendrajį fizikos kursą pasakysiu paprastai: amplitudinė moduliacija. Tiems kas nebaigė ar pamiršo bus paveikslėlis:

Elementaru, vieną signalą apribojame kitu daug lėtesnio dažnio signalu ir atsiranda garsinės pulsacijos. Taigi pirminis signalas eina iš gitaros, o apirbojamas yra osciliatoriumi (pavyzdžiui kintama tinklo įtampa ar specialios mikroschemos).

Kaip tai skamba, mums parodys Nancy:

Tremolo suteikia tam tikros gyvybės garsams, net jei naudojamas nestirpriai. Minimalus tremolo turi vieną kontroliavimo tipą, tai intensyvumas (intensity arba depth), tai yra kiek stipriai signalas skiriasi maksimalioje ir minimalioje apribotoje padėtyje. Antra galima kontrolė yra dažnumas (rate arba speed), tai yra kaip dažnai vyksta apribojimas. Dažniausiai modernūs tremolo turi bent valdymo parametrus, tai intensyvumas, dažnumas ir moduliacijos forma (shape). Forma dažniausiai skirstoma į pjūklinę (kartais sinusoidinę) ir stačiakampę, tai yra kokia forma apribojamas signalas. Su pjūkline skamba švelniau, o su stačiakampe taip kapotai:

Vienas momentas į ką reikia atkreipti renkantis tremolo pedalą, tai ar nėra garso sumažėjimo (volume drop) įjungus pedalą. Tiesiog jei tremolo ne visai gerai padarytas tai signalo maksimalios vertės bus kaip iš gitaros, o minimalios sumažintos ir tai duoda suvokimą, kad garsas pritilo (sumažėja RMS galia).

Ką rinktis? Tai kaip visada BOSS. Šįkart TR-2, tik jei ieškosi dėvėto, tai senos kartos TR-2 turėjo garso sumažėjimo efekto, bet su naujomis vikas gerai. Aš pats turiu ir rekomenduoju EHX Stereo Pulsar, gal kiek ir jautrokas valdymas, bet labai platus spektras garsų:

P.S.: Kažkuriuo keistu momentu gitarų žmonės susipyko su terminologija ir gitarų rankenėles pavadino tremolo, nors tai yra vibrato. Vibrato efektas yra kai moduliuojama ne signalo amplitudė, bet dažnis. Kartais šita sumaištis gali persikelti ir į kitas sritis. Gal kada vėliau parašysiu ir apie vibrato.

Grifas (neck) – tai gitaros dalis ant kurios pirštų pagalba spaudžiant stygas išgaunamos skirtingos natos. Tai bene svarbiausia gitaros dalis turinti daug savybių ir ypatumų, kuriuos čia pabandysiu pavardinti ir šiek tiek paklasifiktuoti.

1.  Pagaminimo medžiaga. Dažniausiai grifai yra gaminami iš vieno ar kelių medienos gabalų. Dažniausiai naudojamos medienos rūšys yra klevas ir raudonmedis. Tačiau yra gaminama iš kitų medžiagų, kaip anglies pluoštas ar metalas. Toliau dauguma parametrų bus skirta mediniams grifams, nes jie sudaro 99% visų grifų.
2. Grifo tvirtinimas prie korpuso. Skirtoma į prisukamus (bolt-on) ir įklijuojamus (set neck). Čia yra kontroversijos dėl to, kad kai įklijuoji, tai geriau skamba, bet patirtis rodo, kad teisinga gitara su varžtais prisukta prie korpuso skamba taip pat gerai. Dar su varžtais prisukamus grifus galima lengvai keisti, jei nepatinka profilis, susidėvėjo ar sulūžo. O su įklijuojamais jau beveik visada reiks instrumentų meistro pagalbos. Čia yra puikus pavyzdys, kaip atskirti (kairėje įklijuotas, dešinėje – prisuktas).
3. Grifo medinių dalių skaičius. Nuo vientiso (single piece) iki 5 ir daugiau dalių grifų. Nors atrodo, kad vienos dalies grifas turėtų skambėti geriau, bet šiaip čia individualūs atvėjai. O teisingai pagamintas kelių dalių grifas turi vieną labai didelį pranašumą, tai kad jis mažiau kraiposi kintant aplinkos sąlygoms. Čia va kaip atrodo 5 dalių grifas:
4. Pirštlentės medienos tipas. Dažniausiai yra naudojamas klevas (maple), palisandras (rosewood) ir ebony (juodmedis). Vieni turi savo mėgstamą dėl to kaip jaučiasi grojant, kiti dėl estetinių sumetimų. Dar yra folkloro pasakojimų, kad* klevas turi daugiau aukštų tonų, o kiti žemų. Čia nėra vienareikšmiško atsakymo.* Besidomintieji apie medžio skambesį, einate į grifų gamintojų puslapį ir skaitote. Beje pastaruoju metu, kai senka gero medžio atsargos dėl atogražų miškų kirtimo apsaugos, tai populiarėja sintetinio pluošto richlite pirštlentės – jas naudoja ir grandai kaip Martin ir Gibson, bet kol kas žiuri dar galutinio verdikto nepriėmė ar tai gera ar blogai.
5. Ladų skaičius. Svyruoja nuo 20 iki 24. Būna ir visokių išimčių. Šiaip su 24 ladais jau galima visiškai padengti dvi oktavas.
6. Ladų išdėstymas. Paprastai ladai eina statmenai grifui. Smagusis faktas: Fender Precision Bass savo pavadinimą gavo nuo to, kad buvo su ladais ir bosistui reikėjo daug mažiau stengtis, kad pataikytų į natą, nei tarkim su kontrabosu. Tada yra beladžiai (fretless) grifai. Reti ir skirti specifinei muzikai. Dar viena vieną rūšis vėduokliniai (fan fretted) grifai – kad idealiai intonuotų storesnių stygų tarpai yra platesni, o plonesnių siauresni. Su šitokių reikia adaptacijos periodo, bet tada visos tavo DO natos bu DO:
7. Įtempimo strypas (truss rod). Kaip jau minėta, kad nuo aplinkos veiksnių ir stygų įt gitaros grifas kraiposi, tai tam kompensuoti į vidų ištrasuojamas kanalas ir į jį dedamas metalinis (dažniausiai) strypas sutvirtinimui. Iš tvirto medžio pagamintos gitaros gali būti ir be strypo. Senos gitaros kartais būdavo su nereguliuojamu strypu. Tada atsirado vienos krypties (single action) raktu reguliuojami strypai, kurie leido kompensuoti gitaros stygų įtempimą ir sumažinti stygų atstumą iki grifo patempiant grifą atgal. Vienos krypties dėja negali patempti grifo į priekį, jei jos natūrali padėtis yra atgal (back bow), tokių atveju gitara faktiškai neįmanoma groti, tad atsirado dviejų krypčių (dual action) strypai. Kai kurios gitaros (kaip Rickenbacker) turi dvigubus strypus su kuriais galima kompensuoti ir gitaros grifo pasisukimą apie savo ašį. 
8. Grifo galvos (headstock) kampas. Tiesus, kaip Fender’ių arba lenktas, kaip Gibson’ų. Lenktas turi savybę, kad laiko stygas tvirtai prispaudęs prie kaulelio (nut bone). Tiesus yra atsparesnis gitaros virtimams ant nugaros – dažnas atvėjis pasibaigiantis grifo galvos klijavimu.
9. Kaulelio (nut) tipas. Šiaip kaulelis yra vieta prie kurios šalia suktukų tvirtinasi stygos. Jie gaminami iš galybės medžiagų, nuo vario iki sintetinio kaulo medžiagos. Gerai išpjautas kaulelis yra labai didelis pamatas geram grifo veikimui. Kartais būna be kaulelio, o su nuliniu ladu vietoj jo (zero fret).
10. Grifo skalės ilgis. Populiarausi fenderiškoji 25.5 colio ir gibsoniškoji 24.75 colio. Tas nepilnas colis padaro jaučiamą įtaką grojimui ir grifo pojūčiui. Prie didesnio skalės ilgio to pačio storio stygas reikia daugiau įtempti, kad gautum tą pačią natą. Tai jei groji su žemintais derinimais (dažnas reiškinys metalo muzikoje), tai ilgesnė skalė visai praverčia, kad stygos nesijaustų per daug išklerusios.
11. Grifo kontūras. Skiriasi tiek storis tiek forma. Čia galybė variantų nuo senųjų Fender Telecaster „beisbolo lazdų“ iki dantų krapštuko storio Ibanez Wizzard grifų. Reikia groti, ieškoti ir bandyti, kol randi tinkamą. Fenderio standartiniai kontūrai paveiksle dešinėj.

*Buvau apkaltintas sąmokslo teorijų skleidimu iš žmonių, kurie gitaras pardavinėja ir rankose čiupinėjo daug daugiau instrumentų, nei aš pats. Tai klevas toks aštresnis, o palisandras švelnesnis. Byla baigta.

Pirmiausia namų darbai (šprechinantiems angliškai):

Dabar išskirsiu ką pasakė dėdė Tom’as:

1. Įranga yra nesvarbu.

2. Įrangą reikia pasitobulinti ir tada enerigją skirti muzikavimui.

3. Įranga padiktuoja muziką.

Skamba kaip nerišlūs komunisto pezalai, bet pasigilinkim ir gal ką suprasim. Pirmiausia kas tas Tom Morello? Tai muzikantas ir politinis aktyvistas, geriausiai žinomas iš grupės Rage Against The Machine (RATM). Pradžioje jis mokėsi kaip šrederis (techniško metalo muzikantas, kuriam natų skaičius per sekundę svarbiau nei pačios natos), bet po to suprato, kad 1990-ais tokių žmonių pilna ir pradėjo eksperimentuoti su gitara. Prie RATM jis su savo gitara atėjo į didžėjaus vietą. Skamba keistai? O taip (nuo 2:30 prasideda solo):

Vėliau turėjo dar gražaus grojimo su Audioslave ir netgi pačiu „bosu“ Bruce Springsteen’u. Tai autoritetą visai turi.

Panagrinėkime punktus.

1. Įranga yra nesvarbu. Čia turėtų būti su žvaigždute, nes įranga yra nesvarbi klausytojui. Jie ateina ne pasiklausyti 1970-ųjų Marshall JTM45 stiprintuvo ar 1956 Fender Telecaster. Kolekcionieriui tokie dalykai svarbu, muzikantui svarbu tik tiek, kiek leidžia atlikti darbą, klausytojui visiškai nesvarbu. Paprastas pilietis šokinėjantis pagal tavo metal funko ritmą tikrai neatskirs ar tu groji su 50eurų kiekvienoj parduotuvėje randamu taivanietišku BOSS DS-1 ar 500eurų kainuojančiu nekaltų mergelių Amerikoje surinktu distortion pedaliuku išmargintu vienetine grafika. Klausytojui nesvarbu pas tave 0.9 ar 0.13 kalibro stygos tol, kol tu pats jautiesi gerai jomis grodamas. Ir čia einam prie antro punkto.

2. Įrangą reikia pasitobulinti ir tada enerigją skirti muzikavimui. Čia yra dažnas užtrumpinimas gitaristų smegenyse. Kad jei mano idealas groja su vintažiniu stiprintuvu ir gitara, tai gavęs tokį stiprintuvą ir gitarą tu tapsi geresniu muzikantu. Nė velnio! Geresniu muzikantu tapsi, jei daugiau dėmesio skirsi savo idealo technikos studijavimui ir grojimui. Slash’o lygį gali pasiekti ir su savo Epiphone Les Paul, o kai jau pasieksi jo lygį, tai turbūt išeis ir nusipirkti Gibson Les Paul’ą. Aš ir pats esu kaltas dėl tokio mąstymo, bet su metais vis labiau vertinu įrangos paprastumą ir tai ką turiu. Įranga turi būti lengva ir patikima, kad į koncertus galėtum nusigabenti kuo daugiau savo įrangos su kuria tau patogu, kurią tu pažįsti. Tiesiog dažnai išgirsi posakį, kad „skambesys yra jo rankose“.

3. Įranga padiktuoja muziką. Čia Tom’as prisiminė, kad vieną kartą RATM aparatūra išvažiavo į turą ir jiems reikėjo išsinuomoti instrumentus. Ir jiem atrodo, kad su išnuomota groja prastai. Ir tada jam šovė suvokimas, kad dabartinė muzika parašyta tai aparatūrai, jei būtų turėję šitą aparatūrą, tai jie parašytu muziką, kuri gerai skamba ant išnuomotos aparatūros. Čia yra ir privalumas ir trūkumas. Jei užstagnuoji – gali pakeisti aparatūrą ir ji padiktuos naujų idėjų. Bet aparatūra reikia keisti kokybiniu, o ne kiekybiniu atžvilgiu: reikia ne BOSS SD-1 overdraivą pakeisti Ibanez Tubescreamer overdraivu, o įsigyti Wah Wah’ą ar Delay pedaliuką. Bet čia yra ir dar viena gudrybė, kurios reikia išmokti, tai skambėti kaip Tu ant beveik betkokios aparatūros. Jei nesi mega žvaigždė ir neturi penkių komplektų aparatūros ir 10 žmonių aptarnaujančio personalo, tai didelė galimybė, kad ateisi į koncertą tik su savo gitara ir pedalais, o kubas bus vietoje ir sužinosi apie jį tik valandą prieš koncertą. Čia labiausia kenčia bosistai, nes juos kiša belenkaip ir belenkur – labai retai klube jie gauna savo kubą. Tada reikia mokėti EQ, draivą ir garsumą, kad būtų kuo panašiau į tai su kuo groji namie. Arba sukčiauk – turėk savo DI dėžutę, kuri tau patinka ir kurią pažįsti (Tech21 gamina daug tokių) ir susitark su garsistu, kad tiesiai eisi į pultą iš savo DI, taip tu visada žinosi, kaip skambėsi.

Bet šiaip visada prisimink, kad geras muzikavimas,energija, judesiai, išvaizda visad padarys daugiau įspūdžio nei aparatūra. Niekam neįdomūs liūdnojo vaizdo riteriai grojantys tą patį per tą patį, nors ir groja per geriausią aparatūrą pasaulyje su vis skirtinga prabangia gitara. Šituo labai įsitikinau per paskutinį koncertą. Atėjau tik su savo gitara, Fuzz Face pedalu ir radau praktikuojantis grupę, kurios įranga stovėjo. Pats turėjau 10minučių susiderinti, pasidariau taip kiek galėjau, išklausiau garsisto rekomendacijų ir pradėjau groti atiduodamas visą save. Nepaisant blogo oro prie scenos buvo nemažai žmonių ir mėgavosi muzika. Po to vėliau muzikavo ta grupė su savo aparatūra, bet gitaristas pastoviai vaikščiojo nepatenkintas savo garsu ir tai matėsi. Nors buvo bene geriausi tą dieną groję muzikantai, bet žmonių klausėsi mažiausiai. Sutapimas? Gal… Rokenrolo nenusipirksi – reikia jį išsiugdyti*.

*Pinigai gali paskatinti ir paskatina ugdymo procesą.

Trumpai ir aiškiai elektrinės gitaros rezonansinė dėžė gali būti trijų tipų: kieto korpuso (solid body), tuščiavidurė (hollow body) ir pusiau tuščiavidurė (semi-hollow body). Tai jei nori gražaus džiazo ar country skambesio imi tuščiavidurę, jei bliuzo – pusiau tuščiavidurę, jei nenori  viskam po truputį, bet su mažiau charakterio – kieto korpuso. Byla baigta.  Toliau galima neskaityt, nes bus tik detalės ir išimtys.

Preadėsim nuo tuščiavidurių gitarų. Vienas pirmųjų tokių sėkmingų modėlių būtų 1936 pagamintas Gibson ES-150. Iš esmės tai labai panašu į akustinių gitarų korpusus, kur sudedamosios dalys yra trys: viršus, apačia ir sienelės:

Čia galima pradėti skirstyti jas į du pogrupius: su medžio viršum (solid top) ir laminato viršumi (laminated top). Medžio viršus suformuojamas iš storesnio medienos gabalo iš vienos pusės nudrožiant kraštus, iš kitos pusės vidurinę dalį ir taip suformuojant savotišką dubenį. Laminuotus viršus pagamina iš fanieros su vakuminio preso pagalba. Prisiekęs akustofilas sakys, kad tik su medžio viršum gitara skamba geriausiai, bet jau klasika tapusi Gibson ES-175 gitara gaminama su laminatu ir daug džiazo korifėjų groja su tokia ir nemiršta. Dar tuščiavidurės gitaros skirstomos pagal nuėmėjo montavimo tipą: nuėmėjas tvirtinamas ant viršaus (top mounted pickup) ir plaukiojantis nuėmėjas (floating pickup). Su ant viršaus montuojamu viskas aišku: varžtais priskama prie viršaus arba išpjaunama skylutė ir pritvirtinama rėmelio pagalba. Visgi jei esi tono snobas, tai kiekvienas daiktas ant korpuso viršaus stabdo jo vibravimą ir gesina skambesį, tada jau būtinas plaukiojantis nuėmėjas, kuris tvirtinamas prie grifo arba nubrozdinimų apsaugos (pick guard). Čia va taip atrodo plaukiojantys nuėmėjai:

Tuščiavidurių gitarų privalumas ir trūkumas yra tas pats – jos gerai rezonuoja. Tas akustinis skambesys yra užburiantis ir nuostabus dalykas iki pat tos akimirkos, kai garso slėgis pasidaro pakankamai didelis, kad gitara pradeda fonuoti (feedback) ir nieko nesigirdi tik bjaurus cypimas. Su šituo galima kovoti naudojant fazės inversiją stiprintuve, iškerpant tam tikrus dažnius su EQ, užkemšant f skyles porolonu, bet visa tai žudo tą gražų akustinį skambesį. Geriausi būdai kovoti su feedback’u yra tinkamas atstumas ir kryptis nuo stiprintuvo ir, pats geriausias, susimažinti garso lygį. Pats turiu tokio tipo gitarą (Cort Yorktown BV) ir ji yra mano pagrindinė, o groju punk blues rock mišinį. Taip, reikia žiūrėti kur stovi ir atsargiai su distortion’u ar fuzz’u, bet kol kas neteko keisti gitaros, nes būtų neįmanoma ja groti.

Klasikiniai tuščiavidurių gitarų pavyzdžiai: Gibson ES-175, Gretsch White Falcon, Epiphone Casino.

Pereikime prie kieto korpuso gitarų. Čia viskas daugmaž aišku. Paimi lentą, išpjauni norimą formą ir viskas. Akustinių savybių nedaug, bet nėra ir su tuo susijusių problemų. Dažniausiai toks korpusas gaminamas suklijuojant 2-3 lenteles, labai retai iš vientiso medžio gabalo. Tono bažnyčios tamplieriai teigia, kad kuo mažiau klijų (t.y. suklijuotų lentelių), tuo gitara geresnė, bet tai nėra universali tiesa. Yra dar vienas gamybos tipas, kai daromas medžio sumuštinis, kaip, pavyzdžiui, Gibson Les Paul: ant raudonmedžio (mahogany) apačios priklijuojamas suformuotas klevo viršus (atkreipkit dėmesį į viršaus ir apačios medienos spalvas):

Kieto korpuso privalumas ir tai, kad galima gan nesunkiai išpjauti beveik bet kokią formą, o su tuščiavidurėmis gitaromis kartais tenka daryti kompromisus.

Su kieto korpuso gitaromis yra amžinas ginčas dėl korpuso medienos rūšies įtakos gitaros tembrams. Čia yra tokia slidi tema, kiek daug įtakos turi konstrukcija ir kiek medžiagos, bet nepaneigsi, kad medienos rūšis turi įtakos gitaros garsui. Nors elektrinei gitaros tembrus daug labiau gali nulemti nuėmėjai, tad čia aš jus paliksiu interneto forumų platybėms…

Klasikiniai kieto korpuso gitarų pavyzdžiai: Gibson Les Paul, Fender Stratocaster, Fender Telecaster.

Trečias tipas pusiau tuščiavidurės gitaros. Taigi turim tuščiavidures, kurios gražiai skamba, ir kieto korpuso, kurios atsparios fonavimui. Ar įmanoma jas sukryžminti? Kaip jau 1958 išaiškino Gibson prezidentas Ted McCarty – galima. Iš esmės, tai gitara gaminama kaip tuščiavidurė, tik išilgai korpuso įterpiamas medžio gabalas:

Tai yra pirmas priartėjimas prie tuščiavidurės gitaros „pakietinimo“. Antras metodas, kurį pritaikė Leo Fenderis yra išskabtuoti gitaros medį ir ant jos uždėti fanierinį viršų:

Tokiu būdu prie kieto korpuso gitaros pridedamos akustinės savybės. Pusiau tuščiavidurės gitaros pritaikomos labai plačiame žanrų kiekyje: nuo metalo iki džiazo ir atgal.

Šiaip išskabtavimas medžio iš gitaros nepadaro jos automatiškai pusiau tuščiavidure. Yra dar toks dalykas, kaip svorio palengvinimas. Tokį metodą naudoja Gibson daugumoje naujų Les Paul modelių. Tai padaromos ertmės, kurios turėtų sumažinti svorį, bet nekeisti tembrų. Tas buvo sugalvota po to, kai 1970-aisiais mantra „sunkesnė-geresnė“ pasiekė absurdo lygį ir Les Paul priartėjo prie 8kg svorio (normali gitara ~4kg). Svorio sumažinimas atrodo maždaug taip:

Klasikiniai pusiau tuščiavidurės gitaros pavyzdžiai būtų: Gibson ES-335 ir Fender Thinline Telecaster.

 

Overdraivas ir distortion‘as yra tik žiedeliai, nes visų gitarinių iškraipymų karalius yra fuzz’as. Fuzz’as yra gitaros efektas, kuris sinusoidę verčia į meandrą (stačiakampį) ar dar kokį velnią. Švarus signalas:

Fuzz’uotas signalas:

Jeigu distortion’o paveiktas signalas užėmė daug vietos dažnių spektre, tai fuzz’as jį tiesiog nusavina. Fuzz’ai dažnai būna temperamentingi: jautrūs temperatūrai, gitaros signalo lygiu ir net baterijos šviežumui. Daugelis gitaristų jų nepritaiko savo žanruose ar nemoka tinkamai panaudoti. Bet žinant, kaip juos naudoti gali išgauti nuo bitės zyzimo, aukštesnės oktavos paslapčių iki saksofono-trimito garsų ir tiesiog senos geros satisfakcijos:

Truputis istorijos. 1958- ieji chebrytė įsismagino ir pradėjo eksperimetuoti su garsu. Kai kas naudojo apgedusias stiprintuvų lempas, kai kas žalojo garsiakalbius. 1962 The Ventures išgirdę eksperimentus paprašė elektronščiko draugelio sukurti aparatą apgadinto stiprintuvo garsui išgauti. Taip atsirado schema, kuri tapo Maestro FZ-1 Fuzz-Tone. Tada prasidėjo fuzz’ų karštinė. Atsirado Mosrite FuzzRITE, the Sola Sounds Tone Bender mk I, vėliau Big Muff ir Fuzz Face. Fuzz’ai siautėjo kartu su progresyviu ir psichodeliniu roku.

Patys efektai buvo paprasti: vienas ar du tranzistoriai (kurie tuo metu buvo pašėlusiai nauji ir brangūs) ir keletas varžų su kondensatoriais. Pradžioje tranzistoriai buvo iš germanio, kurio savybės priklauso nuo aplinkos temperatūros. Dar ir tie patys tranzistoriai turėjo siaubingą išsibarstymą. Tai Jimi Hendrix’o technikas pirkdavo krūvom Fuzz Face’us ir atrinkinėdavo gerus, kurie vos pašilę skambėdavo vėl prastai.

Vėliau atsirado iš silicio tranzų pagaminti fuzz’ai, kurie turi stabilesnius parametrus, bet mažiau mojo už germaninius.

Valdymas jų dažnai paprastas: stiprinimas (gain) ir garsumas (volume). Kai kurie turi toną, kai kurie turi aukštesnės ar žemesnės oktavos valdymą. Fuzz’ai yra vienas iš tų efektų, kur neprašausi viską atsukdamas iki maksimumo, o tada po truputį atsitraukdamas atgal. Dar vienas stiprus reikalavimas yra fuzą laikyti kuo arčiau  gitaros efektų grandinėje, tada manipuliuojant garso knobke ant gitaros bus galima išgauti skirtingus stiprinimo ir švarumo lygius.

Ką naudoja eilučių autorius? Pirmas būtų BOSS PW-2, šiaip tai Big Muff tipo fuzas su žemų ir vidutinių dažnių valdymu, dabar jau ilgokai ilsisi spintoje. Antras buvo Burford Electronics Britt Face, butykinis dėvėtas hibridinis (silicis+germanis) fuzz face variantas, nuostabiai reguojantis į grojimo dinamiką. Ir galiausiai didelis raudonas Dunlop JDF2, nes jis grynas germanis ir negali atsispirti, kai į tave taip žiūri:

Man Fuzz Face yra vienintelis pedalas kurio reikia koncertui – be visų kitų galiu gyventi, o be šito ne, nes gali išgauti viską nuo overdraivo iki distortion’o ir fuzz’o.

Ką rinktis naujokui? Naujoji Dunlop Fuzz Face mini serija yra gera ir prieinama. Jei patinka Jack White, tai EHX Big Muff nano yra tavo draugas (atsargiai Big Muff’ai dažnai dažniais užgožia grupės draugus).  Jei turi daug pinigo, tai Way Huge Swollen Pickle yra nerealiai geras variantas. Nors ir esu didelis BOSS gerbėjas, bet FZ-5, tai visiškai nevertas dėmesio – nemėtyk pinigų.

Fuzz’as yra ne efektas, bet kelionė. Reikia bandyti daug, skirtingų stilių, su skirtinga aparatūra. Pulti į neviltį ir keltis ir bandyti! Nes tik fuzz’ą įvaldęs gitaristas pateks į žvaigždes: