Efektologija. Fuzz’as.

Overdraivas ir distortion‘as yra tik žiedeliai, nes visų gitarinių iškraipymų karalius yra fuzz’as. Fuzz’as yra gitaros efektas, kuris sinusoidę verčia į meandrą (stačiakampį) ar dar kokį velnią. Švarus signalas:

Fuzz’uotas signalas:

Jeigu distortion’o paveiktas signalas užėmė daug vietos dažnių spektre, tai fuzz’as jį tiesiog nusavina. Fuzz’ai dažnai būna temperamentingi: jautrūs temperatūrai, gitaros signalo lygiu ir net baterijos šviežumui. Daugelis gitaristų jų nepritaiko savo žanruose ar nemoka tinkamai panaudoti. Bet žinant, kaip juos naudoti gali išgauti nuo bitės zyzimo, aukštesnės oktavos paslapčių iki saksofono-trimito garsų ir tiesiog senos geros satisfakcijos:

Truputis istorijos. 1958- ieji chebrytė įsismagino ir pradėjo eksperimetuoti su garsu. Kai kas naudojo apgedusias stiprintuvų lempas, kai kas žalojo garsiakalbius. 1962 The Ventures išgirdę eksperimentus paprašė elektronščiko draugelio sukurti aparatą apgadinto stiprintuvo garsui išgauti. Taip atsirado schema, kuri tapo Maestro FZ-1 Fuzz-Tone. Tada prasidėjo fuzz’ų karštinė. Atsirado Mosrite FuzzRITE, the Sola Sounds Tone Bender mk I, vėliau Big Muff ir Fuzz Face. Fuzz’ai siautėjo kartu su progresyviu ir psichodeliniu roku.

Patys efektai buvo paprasti: vienas ar du tranzistoriai (kurie tuo metu buvo pašėlusiai nauji ir brangūs) ir keletas varžų su kondensatoriais. Pradžioje tranzistoriai buvo iš germanio, kurio savybės priklauso nuo aplinkos temperatūros. Dar ir tie patys tranzistoriai turėjo siaubingą išsibarstymą. Tai Jimi Hendrix’o technikas pirkdavo krūvom Fuzz Face’us ir atrinkinėdavo gerus, kurie vos pašilę skambėdavo vėl prastai.

Vėliau atsirado iš silicio tranzų pagaminti fuzz’ai, kurie turi stabilesnius parametrus, bet mažiau mojo už germaninius.

Valdymas jų dažnai paprastas: stiprinimas (gain) ir garsumas (volume). Kai kurie turi toną, kai kurie turi aukštesnės ar žemesnės oktavos valdymą. Fuzz’ai yra vienas iš tų efektų, kur neprašausi viską atsukdamas iki maksimumo, o tada po truputį atsitraukdamas atgal. Dar vienas stiprus reikalavimas yra fuzą laikyti kuo arčiau  gitaros efektų grandinėje, tada manipuliuojant garso knobke ant gitaros bus galima išgauti skirtingus stiprinimo ir švarumo lygius.

Ką naudoja eilučių autorius? Pirmas būtų BOSS PW-2, šiaip tai Big Muff tipo fuzas su žemų ir vidutinių dažnių valdymu, dabar jau ilgokai ilsisi spintoje. Antras buvo Burford Electronics Britt Face, butykinis dėvėtas hibridinis (silicis+germanis) fuzz face variantas, nuostabiai reguojantis į grojimo dinamiką. Ir galiausiai didelis raudonas Dunlop JDF2, nes jis grynas germanis ir negali atsispirti, kai į tave taip žiūri:

Man Fuzz Face yra vienintelis pedalas kurio reikia koncertui – be visų kitų galiu gyventi, o be šito ne, nes gali išgauti viską nuo overdraivo iki distortion’o ir fuzz’o.

Ką rinktis naujokui? Naujoji Dunlop Fuzz Face mini serija yra gera ir prieinama. Jei patinka Jack White, tai EHX Big Muff nano yra tavo draugas (atsargiai Big Muff’ai dažnai dažniais užgožia grupės draugus).  Jei turi daug pinigo, tai Way Huge Swollen Pickle yra nerealiai geras variantas. Nors ir esu didelis BOSS gerbėjas, bet FZ-5, tai visiškai nevertas dėmesio – nemėtyk pinigų.

Fuzz’as yra ne efektas, bet kelionė. Reikia bandyti daug, skirtingų stilių, su skirtinga aparatūra. Pulti į neviltį ir keltis ir bandyti! Nes tik fuzz’ą įvaldęs gitaristas pateks į žvaigždes:

Share