Mėnuo: liepos 2016

Overdraivas ir distortion‘as yra tik žiedeliai, nes visų gitarinių iškraipymų karalius yra fuzz’as. Fuzz’as yra gitaros efektas, kuris sinusoidę verčia į meandrą (stačiakampį) ar dar kokį velnią. Švarus signalas:

Fuzz’uotas signalas:

Jeigu distortion’o paveiktas signalas užėmė daug vietos dažnių spektre, tai fuzz’as jį tiesiog nusavina. Fuzz’ai dažnai būna temperamentingi: jautrūs temperatūrai, gitaros signalo lygiu ir net baterijos šviežumui. Daugelis gitaristų jų nepritaiko savo žanruose ar nemoka tinkamai panaudoti. Bet žinant, kaip juos naudoti gali išgauti nuo bitės zyzimo, aukštesnės oktavos paslapčių iki saksofono-trimito garsų ir tiesiog senos geros satisfakcijos:

Truputis istorijos. 1958- ieji chebrytė įsismagino ir pradėjo eksperimetuoti su garsu. Kai kas naudojo apgedusias stiprintuvų lempas, kai kas žalojo garsiakalbius. 1962 The Ventures išgirdę eksperimentus paprašė elektronščiko draugelio sukurti aparatą apgadinto stiprintuvo garsui išgauti. Taip atsirado schema, kuri tapo Maestro FZ-1 Fuzz-Tone. Tada prasidėjo fuzz’ų karštinė. Atsirado Mosrite FuzzRITE, the Sola Sounds Tone Bender mk I, vėliau Big Muff ir Fuzz Face. Fuzz’ai siautėjo kartu su progresyviu ir psichodeliniu roku.

Patys efektai buvo paprasti: vienas ar du tranzistoriai (kurie tuo metu buvo pašėlusiai nauji ir brangūs) ir keletas varžų su kondensatoriais. Pradžioje tranzistoriai buvo iš germanio, kurio savybės priklauso nuo aplinkos temperatūros. Dar ir tie patys tranzistoriai turėjo siaubingą išsibarstymą. Tai Jimi Hendrix’o technikas pirkdavo krūvom Fuzz Face’us ir atrinkinėdavo gerus, kurie vos pašilę skambėdavo vėl prastai.

Vėliau atsirado iš silicio tranzų pagaminti fuzz’ai, kurie turi stabilesnius parametrus, bet mažiau mojo už germaninius.

Valdymas jų dažnai paprastas: stiprinimas (gain) ir garsumas (volume). Kai kurie turi toną, kai kurie turi aukštesnės ar žemesnės oktavos valdymą. Fuzz’ai yra vienas iš tų efektų, kur neprašausi viską atsukdamas iki maksimumo, o tada po truputį atsitraukdamas atgal. Dar vienas stiprus reikalavimas yra fuzą laikyti kuo arčiau  gitaros efektų grandinėje, tada manipuliuojant garso knobke ant gitaros bus galima išgauti skirtingus stiprinimo ir švarumo lygius.

Ką naudoja eilučių autorius? Pirmas būtų BOSS PW-2, šiaip tai Big Muff tipo fuzas su žemų ir vidutinių dažnių valdymu, dabar jau ilgokai ilsisi spintoje. Antras buvo Burford Electronics Britt Face, butykinis dėvėtas hibridinis (silicis+germanis) fuzz face variantas, nuostabiai reguojantis į grojimo dinamiką. Ir galiausiai didelis raudonas Dunlop JDF2, nes jis grynas germanis ir negali atsispirti, kai į tave taip žiūri:

Man Fuzz Face yra vienintelis pedalas kurio reikia koncertui – be visų kitų galiu gyventi, o be šito ne, nes gali išgauti viską nuo overdraivo iki distortion’o ir fuzz’o.

Ką rinktis naujokui? Naujoji Dunlop Fuzz Face mini serija yra gera ir prieinama. Jei patinka Jack White, tai EHX Big Muff nano yra tavo draugas (atsargiai Big Muff’ai dažnai dažniais užgožia grupės draugus).  Jei turi daug pinigo, tai Way Huge Swollen Pickle yra nerealiai geras variantas. Nors ir esu didelis BOSS gerbėjas, bet FZ-5, tai visiškai nevertas dėmesio – nemėtyk pinigų.

Fuzz’as yra ne efektas, bet kelionė. Reikia bandyti daug, skirtingų stilių, su skirtinga aparatūra. Pulti į neviltį ir keltis ir bandyti! Nes tik fuzz’ą įvaldęs gitaristas pateks į žvaigždes:

Distortion’as (lietuviškai „iškraipymas“) yra efektas, kai gitaros signalas yra kietai apribojamas ir iškraipomas viršutinėse signalo vertėse. Jei pavaizduosime signalą laiko ašyje, tai atrodys taip:

Dabar perleiskime per distortion’o efektą:

Jeigu overdraivas dažnių spektre pridėdavo nedaug papildomų spygliukų, tai su distortion’u atsiranda daug platesnė spektrinė puokštė. Viena vertus garsas yra įdomesnis, tačiau atsargiai – distortion’as iš akordo gali padaryti tokią dažnių mišrainę, kad sunku bus atskirti natas, o gal ir išvis gausis nesąmoninga kokofonija. Todėl distortion’as labiau skirtas soluotėms ir power akordų dominuojamiems rokaviems gitariniams ritmams. Štai kaip skamba klasikinis BOSS DS-1:

Distortion’as išplaukė kartu su pirmąja metalistų banga ~1975 metus. Kertiniai komponentai šiam efektui yra operaciniai stiprintuvai ir diodai. Diodai būtent ir nukerpa kietai signalą. Vėliau distortion’o efektai buvo „įkelti“ į pačių stiprintuvų schemas ir šiek tiek apnyko. Bet nuo 1990-ųjų stebimas laipsniškas atgimimas ir dabar galima rinktis iš gausybės aparatų.

Renkantis distortion’ą reikia atkreipti dėmesį į EQ charakteristiką ir jo lankstumą. Mat su šituo efektu galima įsiveržti į kitų instrumentų dažnio juostas, vokalistas pradės negirdėti savęs ir nepataikyti, bosistas negirdės ir bandys pasigarsinti, kitas gitaristas dar pasigarsins ir visa grupė sėdi triukšme. Tam reikia gerai išsirinkti. Kai kurie gitaristai po distortion’o dar įsideda parametrinius EQ pedalus (kaip BOSS GE-7), kad galėtų suvaldyti dažnius.

Šiaip kas namie skamba kaip nuostabi garsų siena su grupe greičiausiai skambės kaip purvo bala. Iliustracinis pavyzdys, išskirtas tik distortion’o veikiamos gitaros takelis, kuris nėra baisiai dailus ausiai:

O dabar su viskuo:

Tipinis distortion’as turi tris valdymo aspektus: stiprinimas (gain), garsumas (level), tonas (tone). Retais atvejais tono valdymo gali ir nebūti (MXR Distortion+), o gali būti ir skirtingų dažnių valdymas keliais suktukais (MXR Super Badass Distortion).  Taigi stiprinimą atsisukame iki tokio lygio, koks mums patinka. Per gaug atsukus stiprinimą gitara gali pradėti fonuoti (toks įkyrus cypimas), tad reikia nepersistengti. Fonavimui sumažinti kai kurie pedalai turi triukšmo apribojimo kontrolę (Noise Gate), bet čia jau stipriai metalovų pedalį bruožas. Tada suderiname garsumą, kad gitara su distortion būtų truputį garsesnė nei be distortion’o efekto. Galiausiai sutvarkome toną, kad gitara nei būtų per daug aštri, nei pridususi. Grojame iki pamėlynavimo. Šiaip dažno gitaristo gyvenime BOSS DS-1 yra pirmasis pedaliukas ir daugelis daro klaidą atsukdami viską iki galo, bent jau toną dažniausiai reikia laikyti žemiau trečdalio vertės. Bonus taškai tam kuris su gitaros garso potenciometru išmoksta reguliuoti stiprinimą – pasuki žemyn ir garsas nušvarėja.

Ką naudoja eilučių autorius? MXR Super Badass Distortion, nes turi labai didelį stiprinimo diapazoną. Taip pat galima atskirai valdyti tris tono grupes: aukštus, vidutinius ir žemus, tai pasiekian nuo iščiulptų vidurinių dažnių metalo iki vidutiniais garsais perkrauto ZZ Top skambesio. Dar vienas yra BOSS DS-2, nes Frusciante iš Red Hot Chili Peppers darė didelę įtaką ir DS-2 su stipriai išreikštais aukštesniais vidutiniais dažniais yra jo solo garsas.

Ką rinktis pradedančiajam. BOSS DS-1 arba DS-2 yra geri pasirinkimai. Nuo Kobain’o, Frusciante’s iki Steve Vai. BOSS pedalų kokybė yra neužmušama, kaina gera, nesunku rasti ir dėvėtų. Dar vienas geras pasirinkimas yra ProCo RAT pedalas, labai platus diapazonas einantis nuo overdraivo iki fuzz’o, o tono kontrolė savotiška, bet labai lanksti. Šiaip kaip ir visai įrangai, einate į parduotuvę, imate viską iš eilės, bandote ir perkate tą, kuris skamba geriausiai, bet omeny vistik pagalvokit ar ne per daug lips ant kitų grupės narių dažnių.

Nuėmėjai (pickups) yra viena iš kertinių elektrinės gitaros dalių. Tai įrenginys kuris, akustinį signalą paverčia elektriniu, kurį galime paduoti į stiprintuvą ir kankinti auditoriją. Yra keletas nuėmėjų tipų, kurių svarbesnius ir išrašysime.

Taigi 1920-ieji. Siaučia džiazas. Bigbendai aukštumoje. Yra ten ir gitarų, tačiau tai akustinis instrumentas, kuris garsumu nelabai gali lygintis su trimitais ir saksofonais, tad gitaros atlieka ritminių instrumentų vaidmenį. Gitarų korpusai pakankamai dideli, naudojamos išgaubtos (archtop) gitaros, kurios gerai projektuoja garsą, stygos storos ir gitaristai jas tranko be gailesčio. Ir taip liūdnai gyvena, bet čia iššoka Havajų muzikos karštinė, kur gitara yra pagrindinis melodinis instrumentas ir be jos niekaip. Tai 1931 metais George Beauchamp’as priklijuoja prie gitaros magnetetą su apvijomis, tada dar šiek tiek patobulina ir gimsta elektrinė gitara  žinoma keptuvės (frying pan) pravarde:

Taigi kaip sudarytas ir kaip veikia tas jo nuėmėjas? Čia prireiks paprastos fizikos žinių – pabandysiu kuo paprasčiau: nuėmėjas yra sudarytas iš magneto ir ritės aplink jį. Stygos vibruodamos sujaukia magnetinį lauką, ko pasekoje ritėje atsiranda elektrinis signalas. Arba kaip skelbia elektrovaros dėsnis: uždarą kontūrą kertant kintamam magnetiniam laukui, kontūre indikuojama srovė. Čia svarbu suvokti, kad stygos yra tarsi magneto tęsinys ir priklausomai iš kokio metalo jos pagamintos, kokio jos storio, tai atitinkamai ir keičiasi indukuojama srovė. Faktas paprastas, kad iš nemetalinių medžiagų pagamintos stygos, kaip klasikinės nailoninės, magnetiniuose nuėmėjuose garso neišgaus.

Tai va kol mes čia aiškinomės, tai jau ir kitos kompanijos pradėjo gaminti nuėmėjus. Vieni pirmųjų ryškesnių yra Charlie Christian nėmėjai, pavadinti pagal garsų bliuzmeną ir montuoti ant Gibson ES-150 gitarų. Konstrukcija paprasta vientisas magnetas ir 2.4 kΩ vielos aplink jį.

Leo Fender su savo Telecaster’iais pradėjo elektrinių gitarų gamybos revoliuciją, kaip kad Henry Ford’as automobiliuose. Tai Telecasterio (vėliau Stratocaster’io) nuėmėjai buvo šeši magnetukai ir apie 7kΩ (Telecaster) ir 6kΩ (Stratocaster) vielos aplink juos. Šeši magnetukai suteikė galimybę juos išdėstyti skirtinguose aukščiuose taip suvienodinant storų ir plonų stygų balansą.

Gibson nepasiduoda (faktiškai aš čia neteisus nes jie atsirado dar 1949metais) ir padaro P90 tipo nuėmėjus, kurie turi vientisą magnetą, bet su atsuktuvu reguliuojamus išsikišimus, taip įgalinant daugiau derinimo iš vartotojo pusės. Jų apvijų varža buvo 7,5kΩ.

Norint daugiau galios buvo vyniojama vis daugiau vielos. Bet tai sukelia savo problemų, nes ritė puikiai gaudo triukšmus. Kuo daugiau privyniota vielos, tuo ryškesnis tas 50-60Hz triukšmas iš tinklo (angliškai „hum“). Ir štai Gibsono vadovas Ted McCarty vadovų užsakė, o Seth Lover 1955 pagamino tai, ką mes vadiname humbucker’iais (triukšmo pašalintojais). Idėja gan paprasta, tai dvi ritės ant dviejų magnetų, tik viena ritė vyniojama pagal laikrodžio rodyklę, o kita prieš ir vienas magnetas šiauriniu poliumi atsuktas į viršų, o kitas – pietiniu į viršų:

Ką tai duoda? O gi priešingai apvyniotos ritės atšaukia viena kitos elektrinius trikdžius (50-60Hz tinklo triukšmą), o stygų magnetinius iškraipymus sustiprina. Apvijų bendra varža yra kažkur 8kΩ. Nemažai dabartinių humbucker’ių turi ričių atskyrimo funkciją (coil split), kur viena ritė eliminuojama ir gaunamas gan įtikinamas single coil’o garsas.

Aš prie visų nuėmėjų rašau varžas ne šiaip sau – tai viena stipriausių charakteristikų, kuri apsprendžia kuriuos dažnius akcentuos nuėmėjas.  Paprastai mažesnė varža reiškia, kad bus akcentuojami aukštesni dažniai, o didesnė varža – vidutiniai ir žemi. Keletas nuėmėjų dažninių atsakų.

Čia pasirodo dar vienas nuėmėjų tipas, tai aktyvūs nuėmėjai (active pickups). Jie turi viduje aktyvias grandines, kurios nufiltuoja labai auštus ir labai žemus dažnius. Taip pat yra atsparus 50-60Hz triukšmui. Labai mėgstami tiem kam reikia labai aiškaus garso, kaip džiazistai ir metalistai. Nu ir dar bosistai. Bėda ta, kad jiems reikia maitinimo, paprastai tai 9V baterija įmontuota į gitaros korpusą.

Ką naudoja eilučių autorius? Turiu stratą su single coil’ais, turiu gitarą su P90 humbucker’io  korpuse, turiu telecasterį su humbucker’iu prie grifo ir single coil’u prie tiltelio. Visi turi savų pliusų ir minusų. Gal labiausiai mėgstu P90, nes gerai bendrauja su Fuzz Face efektu, garsas turi ir svorio ir gan gerai prasibrauna pro kitus instrumentus.

Ką rekomenduočiau naujokui? Čia daug priklauso nuo muzikos tipo: sunkesnei muzikai humbucker’iai ar aktyvūs nuėmėjai, lengvesnei single coil’ai. Viena aišku, kad gitarose už 200eurų paprastai nuėmėjai neblizga, bet pakeitus nuėmėjus (kainuos nuo 150eurų už komplektą) didelė dalis gitarų gali „kautis“ ir su brangesniais instrumentais.

Overdraivas yra efektas, kai gitaros signalas yra minkštai apribojamas viršutinėse signalo vertėse. Jei pavaizduosime signalą laiko ašyje, tai atrodys taip:

Dabar perleiskime per overdraivo efektą:

Viršūnės yra apribojamos. Tas apribojimas sąlygoja, kad atsiranda papildomi dažniai, kurie ir sukuria papildomus dažnius. Kaip tai skamba, o gi taip:

Dar šiek tiek norėčiau grįžti prie istorijos, kodėl ir kaip atsirado overdraivas. Pats efektas buvo nelabai pageidaujamas tarp profesionalių gitaristų. Jei bigbendo gitaristui 1940 metais neužtekdavo galios švariam garsui, tai tekdavo ieškoti galingesnio stiprintuvo. Bet va buvo vieta, tai mažos kaimo smuklės, kur vienintelė garso aparatūra buvo 5W stiprintuvėlis su mažu garsiakalbiu ir, kad jį girdėtų šokantys, plepantys, pagėrę barų lankytojai, tai bliuzo gitaristas atsukdavo viską iki dugno. Taip gimė elektrinės gitaros overdraivintas garsas toks, kokį mes jį pažįstame – pradžioj buvo skurdas, o vėliau atsirado ir estetinis suvokimas.

Žinant istoriją, paaiškėja, kaip pasiekti tokį efektą – reikia trenkti gitaros pirminę stiprinimo grandinę (preampą) galingu signalu. Iškart perspėju, kad gražiai tokiu atveju skamba tik lempinis stiprintuvas, nes tranzistorių charakteristika labai aštri ir signalas staigiai nukerpamas, sukuriant distortion’o efektą (dažnu atveju labai nemalonų).  Vienu variantu užtenka į gerai „atskuktą“ lempinį kubą atsukti gitaros garsą iki galo. Humbucker’io tipo nuėmėjai tai daro geriau nei single coil’ai, bet su Stratocasteriu ir savo Fender Pro Junior kubu galiu tai lengvai atkartoti (tiesa garso lygis būna gana nemažas). Jeigu iš nuėmėjų signalo nepakanka galima panaudoti stiprinimo pedaliuką (boost), pavyzdžiui MXR Microamp, ir irgi pašiaušti pirminį stiprintuvą.

Aišku jei turi 100W stiprintuvą, tai gali pirmiausia išlaužti garsu duris, o overdraivo dar nebus… Tada reikia imti pedalus kurie simuliuoja perkrautą preampą. Vienas žymiausių (net legendinis) tokių yra Ibanez Tubescreamer. Naudodamas operacinius stiprintuvus pedaliukas simuliuoja apkrautas lempas ir overdraivo garsą sukuria greičiau nei gitaristas apkursta. Su overdraivo pedaliuku galima atkurti tokį garsą ir su tranzistoriniais stiprintuvais. Beje overdraivo pedaliukas labai padeda išsiskirti soluotėms grojant per jau overdraivintą stiprintuvą.

Overdraivas paprastai turi tris kontrolės grupes: stiprinimą (gain), garsumą (level) ir toną (tone). Stiprinimas nustato, kaip griežtai bus apribojamas signalas. Kai kurie overdraivo pedalus naudoja be striprinimo ar su labai mažu, panašiau į boost pedalą, kad tiesiog overdraivintų stiprintuvo preampas. Garsumą patartina padaryti šiek tiek didesnį, nei gitaros garsas išjungus efektą. Toną susireguliuoti pagal skonį.

Ką naudoja eilučių autorius? BOSS OD-3, tai pažangus ir sudėtingas, naudojantis diskretinius tranzistorius, overdraivas, kuris skamba ausiai labai gražiai ir turi gan tolygią dažninę charakteristiką (nenukerpa nei žemų, nei aukštų dažnių).

Naujokams ieškantiems overdraivo, tai rekomenduočiau BOSS SD-1. Gera kaina, geras garsas ir superinis patikimumas. Nemažai scenos profesionalų naudoja jį ir nesiskundžia. Turint daugiau pinigų galima imti minėtąjį Ibanez Tubescreamer (yra pigesnė mini versija). Aišku kaip dviejų BOSS OD-3 savininkas, tai galiu paminėti juos tik geru žodžiu.

Kituose straipsniuose pabandysiu aprašyti overdraivo brolius distortion’ą ir fuzz’ą – jie panašūs, tik skiriasi charakteristikos ir metodai, kaip iškraipomas gitaros garsas.

Kažkaip keista, kad Lietuvoje nėra masinio gitarų gamintojo. Na yra keletas meistrų, kaip Stankevicius guitars, Kastytis Petryla, dar keletas vietinių meistrų, bet masinio nieko neturime. Dabar daug vilčių į lava gitaros kūrėjus, bet kryždirbystės šalyje, kuri turi rimtą baldininkų pramonę (5-i IKEA tiekėjai), o gitaros vat nesusiklostė. Nors čia ir visos Europos bėda: daug mestrų gaminančių aukštos klasės vienetinius instrumentus (ypač akustinius), o savo Fender’io ar Gibson’o neturime.

Visame šitame liūdnume yra vienas ženklas, kuris lietuviškumu išsiskiria pasaulyje, tai Zemaitis guitars. Istorija gan įdomi – antros kartos lietuvis gimęs Londone 1935-ais Tony Zemaitis, kuris kaip ir mokėsi baldininku, rado aplūžusią gitarą ir ją sutvarkė. Suprato, kad muzikantams reikia lengvos ir paprastos gitaros. Pradžioje prasidėjo kaip hobis. Tada kažkas parašė spaudoje ir žiūrėk, jau Keith Richards iš Rolling Stones groja su jo gamybos gitara. Darė gitaras 1965 iki 2000-ųjų. Po poros metų mirė. Dabar jo vardo gitaros yra gaminamos prižiūrint Tony Zemaitis jaunesniajam Japonijoje. Ypatingas šitų gitarų bruožas yra puošyba: Tony eksperimentavo su metaline plokšte prie nuėmėjų, kad sumažintų triukšmus. Kad gražiau atrodytų, tai susivienyjo su ginklų raižytoju dekoratoriumi Danny O’Brien ir gavosi kažkas tokio:

Dar vienas puošybos būdas panaudojant krūvą perloidų:

Savininkų sąrašas įspūdingas: nuo Jimi Hendrix iki James Hetfield (Metallica). Lietuvoje su „Zemaitis“ gitara galima pamatyti „Poliarizuotų stiklų“ gitaristą Arvydą Skernevičių, o pačių pasibandyt Tamstoje, tiesa prireiks 2000 eurų, jei norėsite parsinešti namo. Visgi tikiu, kad gitarų dievai bus palankūs ir lietuvoje atsiras bent pusiau masinės gitaros su daugiau lietuviško kraujo, nei pagal antros kartos lietuvio projektus pagamintos Japonijoje.

Visi gistaristai kažkada prieina šį etapą, kai pora mėnesių mokaisi groti gitara ir nebesinori skolintis – norisi SAVO. Jei beveik nesi grojęs gitara, tai neskubėk leisti pinigų, o susirask mokytoją, jis turės kelias gitaras ir parodys kas ir kaip, gal net trumpam paskolins, kol susivoksi, ko nori.

Tamstos chebra yra aprašiusi gidelį, kuris toks paviršutiniškas, bet paskaityti verta, supažindins su terminais. Aš čia sudėliosiu gaires į ką ir kaip pažiūrėti, kad išspaustum maksimumą iš savo lūkesčių ir pinigų.

Patarimai perkant pirmą gitarą:

1. Pasirink gitaros tipą. Akustinė ar elektrinė. Su akustine grosi tik namie ar prie laužo? Su elektrine grosi su čiornais metalistais ar indie-pop grupe? Gera „nykščio“ taisyklė yra, ko klausai, tokio tipo gitarą ir imk: patinka Bob Dylan, Gytis Paškevičius ar dainuojamosios poezijos žmonės, tai imk akustinę; patinka Red Hot Chili Peppers, Hendrixas ar Arctic Monkeys – fender tipo gitara su single coil nuėmėjais; patinka Metallica, Slayer ar Pergalė – elektrinė gitara su humbucker nuėmėjais tavo draugas. Gitarų paletė:

2. Skaičiuok biudžetą. Jei turi 100eurų – taupyk toliau ir bandyk gitarą skolintis. Turi 250 jau gali kažką paimt iš krautuvės ar dėvėto (su dėvėtom būtinai reik bandyti ir vestis ilgiau grojantį draugą). Turi 600 eurų, tai jau gali paimti gitarą, kuri tave gali lydėti visą gyvenimą – nors paprastai vistiek yra paieškų periodas ir nesikrimsk, jei pirma gitara ne visai tavo „arbatos puodelis“. Pamintyk, kad su elektrine reiks ir stiprintuvo, o gal jau yra mokykloj ar repeticijų erdvėje kažkoks kubas.

3. Ieškok paprastumo. Tu nori išmokti groti gitara ar techniškai ją aptarnauti. Pirmai gitarai geriau imti instrumentą be tremolo mechanizmo (prie tiltelio esantis blokas, kur rankenėles pagalba gali keisti stygų įtempimą). Visiškai užtenka dviejų nuėmėjų. Ir lygiuokis į klasiką. Net jei ruošiesi ekstremaliam metalui imk gitarą be aktyvių nuemėjų ar radikalių formų. Puikūs pasirinkimai pradžiai: telecaster ir Les Paul tipo gitaros:

4. Grifas yra karalius, jei nepatiks jis – nepatiks ir gitara. Ieškok patogaus rankoje ir atmink, kad ploniausias, tai nebūtinai geriausias. Atkreipk dėmesio jei suktuktai atrodo kokie tai netvirti. Net ir tvirti suktukai gali išklerti, bet jei jau nuo pradžių blogai, tai neverta prasidėti. Pigesnių ladų galiukai prie grifo gali būti aštrūs, perbrauk delnu išilgai grifo krašto ar nebraižo rankų. Pagrok ir klausyk ar tam tikrose grifo vietose nedžeržgia. Perkant parduotuvėje jį visada paderins, kai nuspręsi imti gitarą. Grifas turi būti truputį išlenktas. Jei per daug išlenktas į viršų, stygos bus labai aukštai. Jei per daug išlenktas į apačią (pavojingas dalykas) ar visiškai tiesus, tai stygos girgždės, o gal net ir išvis nebus įmanoma groti. Turi būti šiek tiek išlenktas į viršų, kad atitiktų natūralią stygos vibraciją:

5. Imk gražią gitarą. Negražiomis gali groti visi kiti. Graži gitara motyvuoja ja groti. Kartais dėl gražios gitaros gali susitaikyti ir su trūkumais. Visgi imk gitarą, kuri groja – paveikslą gali nusipirkt Kaziuko mugėje ir pigiau. Tokios gitaros neimk:

Nebent groji punką ir darysi tai visą gyvenimą.

6. Pabandyk pagroti atsisėdęs ir atsistojęs. Ar patogu? Jei gitara bus labai sunki, tai pagalvok ar norėtum dvi valandas su tokia ant kaklo praleisti koncerte ar repeticijoje? Pasibandyk aukštesnes ladų pozicijas: ar lengva groti ties 15-u ladu ir aukštyn? Ar atsistojus gitaros grifas nevirsta žemyn? Gitaras kurių pusiausvyra pasislinkusi žemyn iki tam tikro momento galima „pataisyti“ užkabinus platų odinį diržą, bet jei virsta stipriai, tai ilgainiui pradės erzinti. SG pasižymi šita bėduke (angliškai šitai vadinam „neck heavy guitar“).

7. Pirmos gitaros nepirk internetu ir veskis ilgiau grojantį kolegą. Dėvėta ar nauja – pirk tik pasibandęs. Gali būti nepatogi, ladai gali būti aštrūs (tas sutvarkoma pas meistrą už pinigus, bet jų ir taip nedaug). Duok pagroti draugui ir tegu jis kritiškai įvertina. Neturi draugo – paprašyk pardavėjo pagroti su ja. Elektrinę gitarą būtinai įjung į kubą, bet atsargiai geras kubas gali labai nudailinti skambesį, junkis į Roland Cube 40XL ar panašų tranzistorinį iki 300eurų kainuojantį kubą, nes kelis artimiausius metus grosi per panašios kokybės įrenginį ir tokio garso reikia tikėtis. Prieš nešant prie prekystalio gitarą turi suderinti – ne tik stygų derėjimą, bet ir grifo kreivumą, intonaciją. Gal net verta vietoje nusipirkti ir paprašyti, kad uždėtų naujas stygas.

8. Po gitaros pirkimo turi šypsotis kaip patrakęs ir namie groti 2valandas non stop. Tada dar 2valandas pas draugą. Po to viso dar turi šypsotis. Gitaros paprastai džiugina gitarastą. Jei nedžiugina – parduok inkstą ir bandyk dar kartą.

 

Yra toks gražus noras turėti puslapį, kuris būtų gitaristams apie, gitaras, stiprintuvus, efektus ir kitus šposus. Paprastas ir aktualus. Valstybine kalba, suprantamai apie tai, ką sunku kartais suprasti, o gali tik pajausti. Kuris neneskestų internetų vandenyne.

Pagrindinis dėmesys bus elektrinei gitarai ir jos naujienoms, bet gal užgriebsim ir bosą, a bei akustinę. Puslapis bus valdomas autoritarine ranka, bet atviras visoms nuomonėms. Bandysime išsakytas tezes pagrįsti ir nepaklįsti per daug smulkmenose.

Tai pradėsime nuo to, kas yra gitara, kas jei būtina. Yra trys pagrindiniai dalykai:

1. Grifas. Prie jo iš vienos pusės tvirtinamos stygos (dažniausiai ant suktukų). Per jo ilgį eina ladai (metaliniai skirtukai natoms atskirti) kurių pagalba stygos užspaudžiamos skirtingose vietose ir išgaunamos skirtingos natos.

2. Korpusas. Akustiniu atveju tai rezonuojanti dėžė – skirta garsui pastiprinti ir akcentuoti tembrus. Elekrinės gitaros atveju gali būti tiesiog lenta, skirta tvirtinti elektronikai ir mechaniniams komponenetams. Prie korpuso tvirtinamos stygos iš kitos pusės.

3. Stygos. Koks siurprizas! Jų yra gaminama iš šimtų skirtingų medžiagų. Yra skirtingos technologijos, kaip jos vyniojamos. Gali būti nuo 1os stygos ant gitaros iki dešimčių. Nors tradiciškai apsistojama ties šešiomis. Stygos vibruoja ir sukuria oro virpesius, kurie priklausomai nuo grojikų pirštų yra muzika arba triukšmas.

 

Dabar bus keturi tvariniai, kurie visi atitinka gitaros apibrėžimą:

 

Svarbiausia gitaros užduotis yra džiuginti jį turintį asmenį, kad jis galėtų kartu su gitara džiugint kitus. Daugiau nieko.