Trumpai ir aiškiai elektrinės gitaros rezonansinė dėžė gali būti trijų tipų: kieto korpuso (solid body), tuščiavidurė (hollow body) ir pusiau tuščiavidurė (semi-hollow body). Tai jei nori gražaus džiazo ar country skambesio imi tuščiavidurę, jei bliuzo – pusiau tuščiavidurę, jei nenori viskam po truputį, bet su mažiau charakterio – kieto korpuso. Byla baigta. Toliau galima neskaityt, nes bus tik detalės ir išimtys.
Preadėsim nuo tuščiavidurių gitarų. Vienas pirmųjų tokių sėkmingų modėlių būtų 1936 pagamintas Gibson ES-150. Iš esmės tai labai panašu į akustinių gitarų korpusus, kur sudedamosios dalys yra trys: viršus, apačia ir sienelės:
Čia galima pradėti skirstyti jas į du pogrupius: su medžio viršum (solid top) ir laminato viršumi (laminated top). Medžio viršus suformuojamas iš storesnio medienos gabalo iš vienos pusės nudrožiant kraštus, iš kitos pusės vidurinę dalį ir taip suformuojant savotišką dubenį. Laminuotus viršus pagamina iš fanieros su vakuminio preso pagalba. Prisiekęs akustofilas sakys, kad tik su medžio viršum gitara skamba geriausiai, bet jau klasika tapusi Gibson ES-175 gitara gaminama su laminatu ir daug džiazo korifėjų groja su tokia ir nemiršta. Dar tuščiavidurės gitaros skirstomos pagal nuėmėjo montavimo tipą: nuėmėjas tvirtinamas ant viršaus (top mounted pickup) ir plaukiojantis nuėmėjas (floating pickup). Su ant viršaus montuojamu viskas aišku: varžtais priskama prie viršaus arba išpjaunama skylutė ir pritvirtinama rėmelio pagalba. Visgi jei esi tono snobas, tai kiekvienas daiktas ant korpuso viršaus stabdo jo vibravimą ir gesina skambesį, tada jau būtinas plaukiojantis nuėmėjas, kuris tvirtinamas prie grifo arba nubrozdinimų apsaugos (pick guard). Čia va taip atrodo plaukiojantys nuėmėjai:
Tuščiavidurių gitarų privalumas ir trūkumas yra tas pats – jos gerai rezonuoja. Tas akustinis skambesys yra užburiantis ir nuostabus dalykas iki pat tos akimirkos, kai garso slėgis pasidaro pakankamai didelis, kad gitara pradeda fonuoti (feedback) ir nieko nesigirdi tik bjaurus cypimas. Su šituo galima kovoti naudojant fazės inversiją stiprintuve, iškerpant tam tikrus dažnius su EQ, užkemšant f skyles porolonu, bet visa tai žudo tą gražų akustinį skambesį. Geriausi būdai kovoti su feedback’u yra tinkamas atstumas ir kryptis nuo stiprintuvo ir, pats geriausias, susimažinti garso lygį. Pats turiu tokio tipo gitarą (Cort Yorktown BV) ir ji yra mano pagrindinė, o groju punk blues rock mišinį. Taip, reikia žiūrėti kur stovi ir atsargiai su distortion’u ar fuzz’u, bet kol kas neteko keisti gitaros, nes būtų neįmanoma ja groti.
Klasikiniai tuščiavidurių gitarų pavyzdžiai: Gibson ES-175, Gretsch White Falcon, Epiphone Casino.
Pereikime prie kieto korpuso gitarų. Čia viskas daugmaž aišku. Paimi lentą, išpjauni norimą formą ir viskas. Akustinių savybių nedaug, bet nėra ir su tuo susijusių problemų. Dažniausiai toks korpusas gaminamas suklijuojant 2-3 lenteles, labai retai iš vientiso medžio gabalo. Tono bažnyčios tamplieriai teigia, kad kuo mažiau klijų (t.y. suklijuotų lentelių), tuo gitara geresnė, bet tai nėra universali tiesa. Yra dar vienas gamybos tipas, kai daromas medžio sumuštinis, kaip, pavyzdžiui, Gibson Les Paul: ant raudonmedžio (mahogany) apačios priklijuojamas suformuotas klevo viršus (atkreipkit dėmesį į viršaus ir apačios medienos spalvas):
Kieto korpuso privalumas ir tai, kad galima gan nesunkiai išpjauti beveik bet kokią formą, o su tuščiavidurėmis gitaromis kartais tenka daryti kompromisus.
Su kieto korpuso gitaromis yra amžinas ginčas dėl korpuso medienos rūšies įtakos gitaros tembrams. Čia yra tokia slidi tema, kiek daug įtakos turi konstrukcija ir kiek medžiagos, bet nepaneigsi, kad medienos rūšis turi įtakos gitaros garsui. Nors elektrinei gitaros tembrus daug labiau gali nulemti nuėmėjai, tad čia aš jus paliksiu interneto forumų platybėms…
Klasikiniai kieto korpuso gitarų pavyzdžiai: Gibson Les Paul, Fender Stratocaster, Fender Telecaster.
Trečias tipas pusiau tuščiavidurės gitaros. Taigi turim tuščiavidures, kurios gražiai skamba, ir kieto korpuso, kurios atsparios fonavimui. Ar įmanoma jas sukryžminti? Kaip jau 1958 išaiškino Gibson prezidentas Ted McCarty – galima. Iš esmės, tai gitara gaminama kaip tuščiavidurė, tik išilgai korpuso įterpiamas medžio gabalas:
Tai yra pirmas priartėjimas prie tuščiavidurės gitaros „pakietinimo“. Antras metodas, kurį pritaikė Leo Fenderis yra išskabtuoti gitaros medį ir ant jos uždėti fanierinį viršų:
Tokiu būdu prie kieto korpuso gitaros pridedamos akustinės savybės. Pusiau tuščiavidurės gitaros pritaikomos labai plačiame žanrų kiekyje: nuo metalo iki džiazo ir atgal.
Šiaip išskabtavimas medžio iš gitaros nepadaro jos automatiškai pusiau tuščiavidure. Yra dar toks dalykas, kaip svorio palengvinimas. Tokį metodą naudoja Gibson daugumoje naujų Les Paul modelių. Tai padaromos ertmės, kurios turėtų sumažinti svorį, bet nekeisti tembrų. Tas buvo sugalvota po to, kai 1970-aisiais mantra „sunkesnė-geresnė“ pasiekė absurdo lygį ir Les Paul priartėjo prie 8kg svorio (normali gitara ~4kg). Svorio sumažinimas atrodo maždaug taip:
Klasikiniai pusiau tuščiavidurės gitaros pavyzdžiai būtų: Gibson ES-335 ir Fender Thinline Telecaster.
